Tekstai

KLAUSYK SAVO ŠIRDIES

Aš imu energiją iš dangaus ir ją įprasminu žemėje. Rašau tekstus, kurie gimsta manyje per mano pačios išgyvenimus ir įgytas patirtis. Tai man lyg terapija išreikšti žodžiais tai, kas eina per mane. Kai tik pradėjau rašyti, mano tekstai buvo su skausmo, nevertumo ir kančios poskoniu. Tačiau aš augau sąmoningume ir manyje kasdien budo vis daugiau meilės, pagarbos, dėkingumo, atjautos sau ir pasauliui. Tai, ką perteikiu savo tekstuose – tikroji kelionė į mane pačią.

Tikiu, jog šie tekstai gali įkvėpti ir kitą žmogų, einantį savo kelionę link vis didesnės meilės sau.

MOTERS GALIA KURTI SAVE NAUJAI, SAVAIP, KITAIP

Aš žaviuosi moterimis, kurios keičia profesijas labiau už viską įsimylėdamos savo kūrybą, o aš galiu prisidėti prie jų savęs pažinimo kelionės įkvepiant jas jausti dar daugiau meilės sau ir tikėjimo. Pajausk, pamatyk, patikėk savimi ir daryk, tuomet būsi apdovanota rezultatu.

Gilus žvilgsnis į savo šaknis man suteikė stiprybės ir galios kurti

Nuostabus jausmus susigrąžinti savyje galią.Sugrįžti ten, kur palikai kažką brangaus, svarbaus ir tau taip reikalingo. Sugrįžti ten, į tą magišką vaikystę ir pamatyti, suvokti, nusilenkti, prisipildyti ir vėl sugrįžti. Sugrįžti jau su stipresne jėga. Jėga mylėti, saugoti, globoti, kurti, mėgautis ir džiaugtis. Kai suvoki savo šaknų svarbą ir vertini savo gyvenimo kelią su pagarba nusilengdama savo protėviams, seneliams ir tėvams, atsiveria kelias į tikrąjį gyvenimą.

žmogus su kuriuo niekada neišsiskirsiu

Mano tarpusavio santykiai su savimi yra amžini. Taigi kokie tie santykiai? Ar rytą nubundu laiminga?, ar esu tas žmogus su kuriuo būčiau laiminga kartu? Ar man patinka mano mintys, mano kūnas, ar esu patenkinta savimi? Deja dažnai atsakymas būna neigiamas, ko pasekoje prarandama galimybė imti iš gyvenimo viską apie ką svajoji. Taip prarandama galimybė sukurti santykį su kitu žmogumi. Jeigu mano tarpusavio santykiai su pačia savimi nėra geri, tai kaip jie gali būti geri su kuo nors kitu?! Jeigu aš nemyliu savęs, visada ieškosiu, kas paverstų mano gyvenimą pilnaverčiu, laimingu ir įgyvendintų visus mano troškimus. Jeigu jauti poreikį meilei, poreikį saugumui, poreikį rūpesčiui – laikas atsisukti į santykį su savimi, nes gyveni PRIKLAUSOMYBĖJE nuo kito. Taip save pasmerki gyvenimui iliuzijoje, jog kažkas padarys tave laimingą.

Laimė slypi viduje!

Kiekviena moteris gali būti laiminga – tai jos prigimtinė teisė. Ji gavo vietą pasaulyje iš savo mamos, o jėgą save išreikšti kūryboje iš savo tėčio. Laimė – tai būsena, kuri kyla iš moters vidaus! Ji sukuriama dėkingumu, meile, pagarba ir priėmimu. Laiminga moteris – laisvas žmogus, kuris nepriklauso nuo išorinių aplinkybių, nes laimė kyla iš jos esybės šerdies.

Laiminga moterimi gali būti kiekviena, tereikia tik priimti sprendimą ir ja tapti. Laimingos moters nesukontroliuosi, nes kontroliuoti galima tik tą, kuri kenčia. Kančia sukuria vienatvę, ji atskiria nuo žmonių, o laimė priešingai, ji sujungia ir veda į visuomenę. Kaip sena patarlė sako: kai verki, verki viena, kai juokiesi, su tavimi juokiasi visas pasaulis, kai kenti esi atskirta nuo kitų. Skausmas gyvas tol, kol moteris jį laiko viduje. Todėl norėdama tapti laiminga, turėsi priimti sprendimą skausmą paleisti.

Vienintelis bilietas į pasaulį yra GYVENIMAS

Koks džiaugsmas turėti galimybę patirti gyvenimą. Koks begalinis dėkingumas tėvams už vienintelį bilietą į šį pasaulį. Priimti šią dovaną iš tėvų reikia drąsos ir meilės. Drąsos nusilenkti ir padėkoti, drąsos pripažinti, jog būtent tai, ką aš turiu gavau iš savo tėvų. Galbūt jaučiu skausmą, žemą savivertę, kaltę, gėdą, galbūt… Klausimas tau, žmogau, kurio iš tėvų meilės, pripažinimo ir šilumos tau trūksta? Galbūt trūksta mamos ir neturi ryšio su gyvenimu. Galbūt trūksta tėčio ir negali jaustis saugus, priimtas, mylimas.

Kai suaugęs žmogus turi priekaištų savo tėvams, reiškia jis neigia savo teisę į gyvenimą. Juk būtent tokių tėvų dėka, tą dieną ir tą valandą užgimė jo gyvybė. Tėvai dovanodami gyvenimą turėjo vienintelį tikslą duoti, dovanoti.

O vaiko užduotis yra priimti ir padėkoti!

Kai neturiu saves savyje

Kai neturiu saves savyje, aš tampu juo. Kopriklausomybė – tai dovana, su kuria gyvena, ko gero, kas antras žmogus.

Tai žmogaus praradusio savo identitetą ir susitapatinusio su kitu žmogumi PRIKLAUSOMYBĖ. Šią priklausomybę suaugęs žmogus įgyja dar vaikystėje, kuomet šeimoje visos problemos buvo sprendžiamos alkoholyje ir tie sprendimai tapdavo tokie dažni, kad visa šeima pradėdavo gyventi vieno žmogaus, kuris geria gyvenimą. Visas pasaulis tuomet sukasi aplink jį! Visi juo rūpinasi, jį seka ir išgyvena jo pakilimus bei nuosmukius. Jaučia beprasmybę, nepritapimą, baimę, gėdą, kaltę, kuri tampa nuolatiniais augančio vaiko palydovais.

Taip susiformuoja vaiko žema savivertė ir jau suaugęs žmogus pradeda ieškoti savo vertės patvirtinimo išorėje. Toks žmogus neturi viduje meilės sau, o sunkiausia užduotis jo gyvenime tampa – PAMILTI SAVE.